Pažintys hamletas ofelija istorija santrauka. Vaizdo aprašymas

Rašau šuorais. LTV 27 d. Nors kita vertus šito niekas dar nežino Niekame nerandu tokios laimės kaip sieloje, kuri saugo mano gerų draugų atminimą. Iš pradžių filmas gali pasirodyti trileris ar vesternas, bet pabaigoje imi įtarti, kad Coenai sukūrė filosofinį esė apie Amerikos žlugimą.

Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje m.

kai tai ok pradėti praleidimas po žlugimo

Ir tas patrauklumas giminingas tai valiai, kurią mums turi meninis Šekspyro kūrinys, pritraukiantis mus per amžius liūdnojo danų princo vaizdu. Ir jau niekada negalėjau nuo jo nusišalinti. Tai buvo tragiškos užuojautos sielai, bandęs įveikti jam neįveikiamą jai uždavinį ir, kaip Hamletas, palaužtos nepakeliama jam atskleisto žinojimo našta, tačiau kuriai ji nebuvo pagimdyta; tai buvo užuojauta imliai, švelniai ir gerai sielos, jutęs karštą meilės ir Draugystės poreikį ir visiškai nesutvertos vienatvei, dar daugiau, visiškai nepajėgios net suvokti tą begalinę, šaltą vienatvę, kurioje užsidaro nusikaltėlių sielos; tai buvo užuojauta vidiniam pasauliui žmogaus, iš pat pradžių sklidino giliausio pieteto esančiai pasaulio Tvarkai, prisirišusio prie garbingų senovės tradicijų, o tada pričiupto likimo ir prievarta įtraukusio ją į svaiginančią pranašo tarnystės beprotybę, privertusią jį atmesti bet kokį pietetą, paminti savo prigimtį ir tapti gaivalingos barbariškos jėgos, sąžinės sustangrėjimo ir blogio dainiumi.

Jei norime suprasti, kodėl tokiu iki neįtikėtinumo keistu, zigzagišku buvo jo gyvenimo kelias, jei norim suprasti, iš kur tie netikėti posūkiai, tie nuolatiniai blaškymaisi, mums reiks prasekti, kaip formavosi dvasinis Nyčės vaizdas ir kas paveikė jo individualumo tapsmą, nors jis pats, galbūt, nesuvokė nei šių poveikių, nei to, kiek jie buvo svetimi jo prigimtimi.

Darbų pavyzdžiai

Jis gimė viename Vidurio Vokietijos provincijos kampelių pagreitinti la praleidimas toronto. Jo tėvas ir motina buvo iš gerbiamų pastorių šeimų. Jo tėvas tarnavo Prūsijos rūmuose; prūsų princesių auklėtojas, jis buvo kažkiek dvariškiu ir savo pastoriaus paskyrimą gavo per Fridricho-Vilhelmo IV1 malonę. Berniuką supusi namų atmosfera buvo tokia pat, kokioje kadaise buvo auklėjami ir jo kaip žinoti jei jūs pažintys geras vaikinas ir tas prisirišimas prie visko, kas aristokratiška, tas pats papročių griežtumas, tas pats aukštas garbės pažintys hamletas ofelija istorija santrauka, ta pati pedantiška tvarkos meilė.

pažintys bendravimas

Po ankstyvos tėvo mirties berniukas gyveno ir mokėsi valdininkiškame Naumburge, dievobaimingame ir monarchistiniame miestelyje. Žinomas anekdotas apie tai, kaip kartą užkluptas lietaus Fridrichas išdidžiai vienodu žingsniu ėjo iš mokyklos namo, - nenorėjo nusižengti mokyklos taisyklėms, reikalavusių gatvėje elgtis padoriai.

Nyčė spindinčiai baigia savo gimnazijos kursą garsioje vienuolyno mokykloje Šulpfortoje. Jis nori save pašvęsti dievo tarnystei arba muzikai, tačiau galiausiai pasirenka klasikinę filologiją iš išvyksta į Leipcigą, kur ją studijuoja vadovaujant profesoriui Ričliui2. Jo pasiekimai tokie ryškūs, kad iškart po karinės artileristo tarnybos, jam, dar beveik paaugliui, patiki profesoriaus postą, ir ne bet kur, o griežtame, padoriame, patristiniame Bazelyje.

Susidaro įspūdis, kad prieš mus žmogaus intelektualinės normos pavyzdys, gausiai apdovanotas ; prigimtis, kuri drąsiai eina į pasirinktą kelią ir pasirengusi juo garbingai nueiti. Tačiau tai tik pradinis taškas. Atrodytų, tik filisteris gali naudoti tokį žodį atžvilgiu žmogaus, buvusio ne tik didžiausiu praėjusio XIX amžiaus filosofu, bet ir neabejotinai didžiausiu bebaimiu iš visų minties paladinų.

Kokia gi jėga vijo šį žmogų į nepraeinamą nežinomybės tankmę ir, nusilpusį, sudraskytą vėl ir vėl prikeldavo, greitis san marcos ca skausmingas rimbas, versdama brautis pirmyn, kol galiausiai nepribaigė, nukryžiavusi ant minties kankinio kryžiaus?

Ta jėga — jo lemtis; o jo lemtimi buvo jo genijus. Tačiau Nyčės genijus turi ir kitą pavadinimą: liga, o liga ne ta neapibrėžtu ir apibendrintu supratimu, kai lengvai asocijuojasi su genialumu, tačiau savo griežtai medicinine, klinikine prasme, be to tiek specialia, kad mes baiminamės būti įtarti filisterystėje ir išgirsti priekaištus dėl piktavališkų bandymų diskredituoji rašytojo, filosofo ir psichologo kūrybą, kurios poveikyje susiformavo visos epochos dvasinis gyvenimas.

Tačiau tegu mane supranta teisingai. Jau ne kartą buvo išsakyta mintis — ir aš noriu priminti ją — kad liga pati savaime yra kažkas visai formalu, ir svarbi ne ši išorinė forma. O tai, su kokiu turiniu ji susiejama, kas ją pripildo, svarbu, kas serga. Jei ligotas — kokia nors pilka vidutinystė, tai jo liga nebus mums dvasinio ir meninio reikšmingumo faktu.

Kitas reikalas, jei tai Nyčė arba Dostojevskis, medicininis-patologinis veiksnys — viso labo tik viena tiesos pusė, jos, jei galima taip išsireikšti, natūralistinė pusė; tačiau tas, kuriam brangi visa tiesa ir kas nori į ją žvelgti su pagarba, neims iš pažintys hamletas ofelija istorija santrauka švarumo numoti ranka į faktus, galinčius parodyti tiesą naujoje šviesoje.

Svarbiausia nemeluoti sau hamletas

Savo laiku daktaras Mebiusas4 buvo griežtai užsipuolamas už tai, kad parašė knygą, kurioje profesionaliai žinodamas temą, visą dvasinę Nyčės evoliuciją kaip progresuojančio paralitiko ligos istoriją. Man toji knyga niekada nekėlė pasipiktinimo. Daktaras Mebiusas joje papasakojo nepaneigiamą tiesą, savąją gydytojo tiesą.

Norėdamas susipažinti su miestu ir jo įdomybėmis, Nyčė pasinaudojo gido paslaugomis ir visą dieną paskyrė ekskursijai, o vakare paprašė savo palydovo nuvesti į kokį nors padoresnį restoraną. Tačiau lydėtojas — jame man vaidenasi nelaimę lemianti likimo pasiuntinio figūra — veda jį į viešnamį. Ir štai šis jaunuolis, minties ir dvasios, mokytumo, padorumo pažintys hamletas ofelija istorija santrauka kuklumo, įsikūnijimas, šis vaikinas, nekaltas ir tyras, tarsi jaunutė mergina, staiga mato, kaip jį iš visų pusių apsupa pustuzinis keistų būtybių lengvais apdarais, regi godžias į jį įsmeigtas akis.

Tačiau jis priverčia jas prasiskirti, tasai jaunasis muzikantas, filologas ir Šopenhauerio gerbėjas; velniškojo verpeto gilumoje jis pastebėjo rojalį. Burtai iškart išsisklaido; susikaustymas dingsta; jam grįžta valia, ir jis skuba gelbėtis pabėgdamas. Žinoma, rytoj jis besijuokdamas papasakos šią istoriją draugužiui.

Viljamas Šekspyras ,,Hamletas“ ( )

Nyčė ir nenutuokia, kokį įspūdį jinai padarė jam. Jis vis dar negali jų užmiršti. Iš ligos istorijos, surašytos Jenos klinikoje, sužinome, kad pirmąkart tai įvyko metais.

Tokiu būdu, jau po metų nuo savo Kelno sprukimo, jis, šįkart jau be šėtono-sugundytojo, pats ieško panašios įstaigos ir užsikrečia kai kurių nuomone — tyčia, kad save nubaustų už nuodėmę liga, kuriai buvo lemta sulaužyti jo gyvenimą ir tuo pat metu jo liga tapo tų žadinančių impulsų, kurie kartai dėkingai, o kartais žudančiai veikė visą epochą, šaltiniu.

Po kelių metų universitetinė katedra Bazelyje jam nusibodo: jis prislėgtas savo nuolatinio, vis stiprėjančio nesveikavimo ir kartu liūdi dėl savo laisvės, kas iš esmės, vienas ir tas pat.

Vagnerio ir Šopenhauerio gerbėjas, jis anksti savo mokytojais paskelbė meną ir filosofiją, atidavęs jam pirmumą prieš istoriją. Dabar jis nusisuka ir to istorijos skyriaus, kuris buvo jo specialybe — nuo filologijos.

pažintys partneriai prisijungti

Jis išeina į pensiją dėl sveikatos, palieka Bazelį ir, nevaržydamas savęs jokia tarnyba, ilgai gyvena kukliuose tarptautinių Italijos, Pietų Prancūzijos, Šveicarijos Alpių pensionuose. Čia jis rašo savo knygas, puikias savo stiliumi, puikias aštriais išpuoliais prieš šiuolaikybę, psichologiškai vis drąsesnes, vis panašesnius į ryškius, akinančius šviesos žybsnius. Tas prisipažinimas padarytas labai anksti, dar metais; jis tarsi nuspėja savo likimą, būsimą nuopuolį — tai nuojauta žmogaus, iš kurio pažinimas pareikalaus daugiau, nei jisai sugebės atlaikyti, ir kuris sukrės visą pasaulį savo nusikryžiavimo reginiu.

amerikiečių pažintys vokietijos vyras

Nuolatinės sekinančios kančios; ilgalaikiai kvailybės priepuoliai, kokie būna sergant jūros liga; bendras nusilpimas, vos ne paralyžius, kai jaučiu, kad aptirpsta liežuvis, o pabaigai baisiausi priepuoliai, lydimu nesulaikomo vėmimo paskutinį kartą ji tęsėsi tris paras, be jokios palengvėjimo minutės Kaip jums papasakoti apie šitą nuolatinę kankynę, apie šitą nesiliaujantį galvos skausmą, apie sunkumą, kuris slegia smegenis ir akis, apie tai, kaip visas mano kūnas stingsta nuo galvos iki kojų pirštų galiukų!

Panašų savo ligos priežasčių nesupratimą, o, galbūt, ir nesupratimo simuliaciją, paaiškinti galima, iš vienos pusės, tuo, kad Nyčės genijus buvo neatskiriamas nuo ligos, glaudžiai su ja persipynė, ir vystėsi kartu — jo genijus ir jo liga — o iš kitos pusės, dar ir tuo, kad genialiam psichologui paties negailestingiausio tyrinėjimo objektu gali tapti kas tik nori — tik ne savasis genijus.

Atvirkščiai, savasis genialumas tampa Nyčei pakilios nuostabos objektu, atveda iki hipertrofijos jo savosios vertės pažintys hamletas ofelija istorija santrauka jausmą, išvysto jo begėdišką, kraštutinumą siekiančią savimeilę. Dar daugiau, savo begaliniu naivumu Nyčė pašlovina tą euforinio susijaudinimo būseną, tą kraštutinį jausmų paaštrėjimą, kas tikrovėje tėra tik ligos simptomai, jos apgaulingai palaiminga antroji pusė. Kai Nyčė vadina Zaratustrą kūriniu, greta kurio visa, kas sukurta žmonių, atrodo varganai ir laikina, kai jis pareiškia, kad nei Gėtėnei Šekspyrasnei Dantė nebūtų galėję nė akimirkai išsilaikyti galvą apsukančiose jo knygos aukštumose ir kad visiems dvasios milžinams, kartu paėmus, neužtektų išminties ir šaunumo net vienai Zaratustros kalbai, mes suprantame, kad prieš mus — didybės manijos apraiška, vienas iš savimonės nutrūkusių ryšių su protingu pradu ekscesų.

Matyt, panašių dalykų kalbėjimas apie save suteikia nemažą malonumą, tačiau vis tik laikau tai neleistina. Gali būti, kad aš tik pasirašysiu po savuoju ribotumu, kai pridursiu, kad ir aplamai Nyčės požiūris į savo knygą apie Zaratustrą man atrodo visai aklu pervertinimu.

„Hamleto” atgarsiai iš Romos

Iš poeto reikalaujama ne tiek daug kiek iš kritiko, tačiau Nyčė niekada neturėjo ir to mažumo, nebent tik retkarčiais, retomis lyrinio įkvėpimo minutėmis, vis tik ne tiek stipraus, kad pajėgtų sukurti stambų ir kūrybiškai savitą kūrinį. Kartu prisimenu, su kokiu aršumu Nyčė puolė daug ką kad nesakyčiau, kad viskąprie ką anksčiau lenkėsi: Vagnerįmuziką bendrai, moralę, krikščionybę, vos nepridūriau, vokiečius — ir neabejodamas matau, kad, nepaisant aršaus jo užsipuolimų užtaiso, jam niekada nepakako dvasios rimtai pasisakyti prieš šiuos, iš esmės, jam labai brangius dalykus; ir kas, paniekindamas ir apspjaudydamas juos, jis kartu išreiškė begalinę savo pagarbą jiems.

Ko tik savo laiku neprikalbėjo apie Vagnerį! Ką bendra — klausia Nyčė — gali turėti tingus, nepaisant jo plėšraus karingumo, nevėkšla germanas, tasai šaltų jausmų mėgėjas pamedžioti ir išgerti alaus, savo dvasiniame ir religiniame vystymąsi pažengęs ne toliau nei koks nors Amerikos indėnas ir tik dešimtį šimtmečių liovęsis aukoti savo dievams žmonių aukas, - ką galėtų turėti jis bendra su aukščiausiuoju moraliniu krikščionybės pažintys hamletas ofelija istorija santrauka, su rytietiška filigraniška savo minties vingrybe, nušlifuota rabino protu!

Kurioje pusėje Nyčės simpatijos — nereikia abejoti. Galima būtų pasakyti, kad Nyčės santykis su pamėgtais jo kritikos objektais visada buvo santykiu aistros, kuri, pati savaime neturėdama apibrėžto pozityvaus ar negatyvaus atspalvio, nuolat pereidavo nuo vieno poliariškumo prie kito.

Nyčės santykyje su Vagneriu nebuvo jokio lūžio, kaip mus besistengtų tuo įtikinti. Publikai patinka galvoti, kad didžių žmonių gyvenime ir kūryboje būtinai turi būti lūžio momentas. Buvo atrastas lūžio taškas pas Tolstojų, kurio dvasinė evoliucija pažintys hamletas ofelija istorija santrauka tikro pribloškia savo geležiniu dėsningumu, psichologiniu faktų lemtingumu vėlesniems faktams. Buvo aptiktas lūžio taškas ir paties Vagnerio kūryboje, besivystęs su ne mažesniu nuoseklumu ir logika.

Tas pats likimas teko ir Nyčei, o tuo tarpu, kokiu žaismingai margu žaidimu mūsų nestebintų jo mintis, savo stiliumi beveik visada aforistinė, kokie bebūtų stebinantys ir akivaizdžiai prieštaringi, kuriuos aptinkame jo kūryboje, jis jau nuo pačių pradžių tas kuo tapo vėliau; jsi visada vienišas, visada sau ištikimas. Keičiasi tik, tapdama vis labiau įaudrinta, intonacija, vis rėksmingesnis balsas, ir vis labiau perdėtu, beveik groteskiškai atstumiančiu tampa mostas.

Pavyzyds, kaip galima remtis rašinyje

Tačiau klausimas toli gražu neišsemiamas to fakto, kad Nyčės kūryba savo esme skiriasi absoliučia vieningumu ir vientisumu, konstatavimu. Besivystęs Šopenhauerio filosofijos vagoje, likęs Šopenhauerio mokiniu nep po idėjinio skilimo su juo, Nyčė visą savo gyvenimą iš esmės tik varijavo, vystė ir nuolatos kartojo vieną vienintelę, visur pas jį esančią mintį, kuri, pradžioje pasireiškusią kaip kažkas visiškai tinkama ir nenuginčijamai teisėta laikmečio poreikių požiūriu, su metais vis labiau ima panašėti į laukinį įsiaudrinusios menadės riksmą, tad mes turim teisę pavadinti Nyčės kūrybos istoriją vienos minties atsiradimo ir nuopuolio istorija.

Kokia gi tai per mintis? Į šį klausimą galėsime atsakyti tik tada, kai mums pavyks išanalizuoti jos pagrindines sudedamąsias, kai ją išskaidysime į joje besivaržančius elementus.

Hamleto vaizdas tragedijos pradžioje 4 2. Hamleto keršto etika. Tragedijos kulminacija.

Štai tie elementai — juos išvardinsiu laisva tvarka: gyvenimas, kultūra, sąmonė arba pažinimas, menas, aristokratizmas, moralė, instinktas Dominuojančia šiame idėjų komplekse yra kultūros sąvoka. Ji beveik prilyginta gyvenimui: kultūra — tai viskas, kas yra aristokratijos gyvenime; su ja glaudžiai susiję menas ir instinktas, jie kultūros šaltiniai, jos būtina sąlyga; mirtinais kultūros ir gyvenimo priešais yra sąmonė ir pažinimas, mokslas ir, galiausiai, moralė. Gyvenimas — tai menas ir regimybė, ne daugiau.

Todėl aukščiau tiesos tiesa priskiriama moralės kompetencijai — tragiškai ironiška išmintis, pažadinama meninio instinkto vardan kultūros apriboti mokslą ir ginantis aukščiausiąją vertybę — gyvenimas, prieš du jos pagrindinius priešininkus: priešais gyvenimo juodintojų pesimizmą ir anapusinio gyvenimo arba nirvanos advokatus, ir priešais racionalistų optimizmą, prieš tuos, kurie svajoja apie pasaulio pagerinimą ir rojų žemėje pažintys hamletas ofelija istorija santrauka žmonijai, kas mala niekus apie teisingumą ir triūsia ruošdami socialistinė vergų sukilimą.

Šią tragišką išmintį, pašlovinančią visą melą, visą žiaurumą, visą gyvenimo siaubą, Nyčė pavadino Dioniso vardu. Pagal Nyčę, nuo Sokrato savo kiltį veda mokslinė Aleksandrijos kultūra, neįgali, knyginė, svetima mitologijai ir gyvenimui; kultūra, kurioje nugalėjo optimizmas ir tikėjimas protu, o taip pat praktinis ir teorinis utilitarizmas, tarytum esantis lygus su demokratija sutręšimo, psichologinio nuovargio simptomu.

Tikslai, išvados, tezės

Šios sokratinės antitragediškos kultūros žmogus — susilpnintas optimizmo ir protavimo teorinis žmogus — jau nesugeba atitinkamų pažinčių amžių lygtis daiktų jų vientisumu, visame jų natūraliame tragizme.

Tačiau, jaunojo Nyčės įsitikinimu, sokratinio žmogaus laikas praėjo. Į gyvenimo areną išeina nauja karta, herojiška, drąsi; ji su panieka nušluoja visas silpninančias doktrinas; ir šiuolaikiniame pasaulyje, metų pasaulyje, jau aiškia juntami pirmieji dionisiško prado prabudimo požymiai; vėl gimsta tragedija: iš vokiečių dvasios, muzikos, filosofijos gelmių.

  1. Stoners dating website
  2. Online pažintys yra pilna pralaimėtojų
  3. Hamletas - 1 psl. - Rašto darbas - ievadeco.lt
  4. Hamletas | ievadeco.lt
  5. Naujas internetinis pažinčių svetainė visame pasaulyje
  6. Geriausi asian dating programos

Kaip jis juokėsi vėliau iš savo jaunatviško tikėjimo vokiečių dvasia! Kaip juokėsi iš visko, ką tada į ją sudėjo, - kaip juokėsi pats iš savęs!

Iš tikro, Nyčė, toks, kokį mes jį žinom, jau visas šioje savo pirmojoje knygoje, šioje romantiškai svajingoje, nuspalvintoje švelniu humanizmu preliudijoje savajai filosofinei sistemai; čia rasime net jo požiūrį ė būsimus pasaulio likimus ir jo vakarų kultūros bendrumo idėją, nors labiausiai jam rūpi vokiečių kultūros problema; jis giliai tiki jos didžiąja misija, tačiau laiko, kad galingos Bismarko valstybės sukūrimas, demokratija su jos priešiškumu viskam, kas originalu, politika ir pasitenkinantis mėgavimasis karine pergale šitai misijai gresia žlugdančiomis pasekmėmis.

aš pažintys vaikinas 3 savaites

Yra kažkas beveik bauginančio tame pranašiškame požiūrio aiškumui, su kuriuo jaunasis filosofas jau dabar numato savo likimą; atrodo, kad ji, tarsi atversta knyga, guli prieš mus visu savo tragiškumu. Aš kalbu apie tą knygos vietą, kur Nyčė, tyčiodamasis iš etinio vulgariojo švietėjo Štrauso bailumo, perspėja jį nuo susigundymo kurti praktinės moralės taisykles taip mielo jo širdžiai darvinizmo, bellum omnium contra omnes įstatymo ir išimtine stipriausiojo teisės pagrindu ir kur jis rekomenduoja Štrausui pasitenkinti piktais išpuoliais prieš kunigus ir stebuklus, nes tai geriausias užkariauti filisterių simpatijas.

Kas dėl jo paties, tai sielos gilumoje jis jau žino, kad eis į bet kokius kraštutinumus, tiesioginę beprotystę, kad tik iškovotų filisterių neapykantą.

pažintys kultūra kivi

Kūrinys pavadintas neteisingas, nes jame kalbama daugiausia apie istorijos žalą, o ne naudą gyvenimui, nes Nyčės požiūriu gyvenimas — vienintelis dalykas, kuris vertingas ir šventas, vienintelis, kuris gali būti pateisintas estetiškai. XIX amžių vadino istorijos šimtmečiu. Ir iš tikro, XIX amžiuje pirmąkart buvo iškeltas ir išvystytas istorinis tikrovės įvertinimas, principas, apie kurį ankstesnės kultūros, būtent kaip kultūros, t.

Mūsų dienomis būti išsilavinusiu, tvirtina jis, reiškia gauti istorinį išsilavinimą. Tuo tarpu graikai visai negaudavo istorinio išsilavinimo, tačiau kas išdrįs juos pavadinti nemokšomis?

Pažinti istorinį pažintys hamletas ofelija istorija santrauka reiškia jį nužudyti. Būtent taip mokslinis pažinimas pribaigė religiją, dabar išleidžiančią paskutinį kvapą. Istorinis kritinis krikščionybės tyrinėjimas, - sako Nyčė, sirgdamas siela už nueinančią praeitį, - ištirpdė be jokio likučio krikščionybę kaip religiją moksle apie krikščionybę. Tik meilėje, tik gaubiamas meilės iliuzijos žmogus tampa kūrėju. Su istorija reikia elgtis kaip su meno kūriniu, tik taip ji galėtų tapti vienu iš kūrybinių istorijos veiksnių, - tačiau tai nedera su šiuolaikybės dvasia.

Analitiniu ir priešišku bet kokiam menui. Istorija nepalieka vietos instinktui. Istorija visada iki galo neįvertina besirandančio naujumo ir paralyžuoja valią veikti, nes bet koks veiksmas neišvengiamai pažeidžia ir pakerta autoritetus. Vienintelis dalykas, kurio moko istorija ir ką ji kuria — tai teisingumas. Tačiau gyvenimui nereikalingas teisingumas; atvirkščiai: jam reikalingas neteisingumas, jis neteisingas savo tikrąja esme.

Tačiau visas reikalas ir yra mokėjime užmiršti. Ir Nyčė reikalauja atsisakyti istorijos dėl to, kas nėra istorija, - vardan meno ir jėgos, nes tik jie duoda galimybę užmiršti, apriboti akiratį, - reikalavimas, kurį gerokai lengviau iškelti nei įgyvendinti, pridėtume nuo savęs. Nes su pažintys william joshua hopkins akiračiu reikia gimti, bandymas jį apriboti dirbtinai būtų tik estetine poza, išsidirbinėjimu, būtų savojo likimo išdavimas, o tai niekada gerai nesibaigia.

Tačiau Nyčė, labai patrauklia ir priimtina forma, lenkia būtent prie ant-istoriškumo, nes jis leidžia atitraukti mūsų žvilgsnius nuo tapsmo proceso atsitiktinumų ir nukreipti juos į tai, kas būčiai rodo amžinąją ir stabilią esatį, - pažintys hamletas ofelija istorija santrauka ir religiją. Mokslas yra priešu, nes jis nemato ir nežino nieko be tapsmo, be istorinio proceso, ir nepripažįsta to, kas amžina ir esti.

Visas šios 53 metų rašytojos gyvenimas — tarp poezijos ir teatro. Nenuostabu, nes ji — teatro vaikas, aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus duktė, nuo vaikystės daugybę valandų praleidžianti tarp aktorių, dekoracijų, žiūrovų.

Užmiršimas jo nekenčiamas, nes jis žudo žinojimą; ir galiausiai, mokslas siekia pašalinti viską, kas riboja žmogaus akiratį, prisijungė somalių pažintys jį padaryti beribiu. O tuo tarpu viskam, kas gyva, reikia ginančiosios atmosferos, visa, kas gyva, apsupa save paslapties miglele, apsigaubia gelbėjančių iliuzijų skraistėmis.

Ir todėl gyvenimas viešpataujant mokslui gerokai mažiau verta gyvenimo pavadinimo nei gyvenimas, paklūstantis ne mokslui, o instinktui ir galingoms iliuzijoms. Vandan kieno interesų tai daroma dabar?

Jau tikrai ne vardan kultūros interesų. Beje, Nyčė nieko nežino apie mases, o ir žinoti nenori. Aukščiausias žmonijos idealas ne galutinis progreso tikslas, o geriausi žmonių giminės atstovai.

Taip atrodo Nyčės individualizmas. Tai estetinis genijaus ir herojaus kultas, jo perimtas iš Šopenhauerio kartu su tvirtu įsitikinimu, kad laimė nepasiekiama ir žmogui tėra pažintys hamletas ofelija istorija santrauka galimybė — herojinis gyvenimo kelias. Tačiau pas Nyčę, veikiant jo nusilenkimui prieš jėgą ir gyvenimo grožį, Šopenhauerio mintis transformuojasi, virsdama savotišku herojišku estetizmu; ir savo sukurto kulto globėju Nyčė paskelbia tragedijos dievą Dionisą.